Mm, seniai berašiau. Bet daug skaičiau ir komentavau :) Pasvarstau kartais, ar yra prasmė rašyti blogą temomis apie mitybą. Tokių blogų (nekalbant apie tuos, kur su receptais) nepasakytum, kad daug, galbūt jie nekelia susidomėjimo, nes, galų gale, kas nori sukti sau galvą dėl maisto? “Ką noriu, tą valgau, koks skirtumas, ar nėra įdomesnių temų?” Tačiau pagalvojau, kad pirmiausia reikia rašyti apie tai, kas tuo metu domina ir nekvaršinti sau galvos.
Taigi prieš kurį laiką puikiame tinklaraštyje grafomanija.com aptikau labai įdomių Julios Cameron minčių apie rašymą, o kiek pasikapsčius po googlą, atradau tos pačios ponios patarimų, kaip neleisti apsivalgymui slopinti mūsų kūrybiškumo, o kaip tik pasitelkti minėtąjį kūrybiškumą atsikratant bjaurių valgymo įpročių (aš tokių įpročių net nepavadinčiau guilty pleasure, nes menkas tatai malonumas).
Visų punktų nekomentuosiu (juos galima rasti antroje nuorodoje), tačiau du iš jų man pasirodė patys įdomiausi:
- rašyti dienoraštį ir prieš kiekvieną valgymą užfiksuoti, kaip jautiesi, kad pamatytum, kas slypi už tavo valgymo įpročių. Matyt, turimas galvoje “emocinis” valgymas norint nusiraminti. Be abejo, ne kiekvienas mėgsta rašyt dienoraštį (nors negali žinot, retas gi apie tai pasipasakos), tokie užrašai, mano manymu – savotiška terapija nuo skubėjimo.
Nebegali tiesiog pribėgti prie šaldytuvo, griebti pirmą pasitaikusį skanėstą ir sėst prie kompo pažiūrėt, ką rašo delfis. Turi skirti kažkiek laiko apgalvoti savo veiksmams. Kaip Vytautas V. Landsbergis (berods; bet žinau, kad ir Donskis kažką yra rašęs apie lėtą gyvenimo tempą kaip siekiamybę) sakė, per daug vertinamas skubėjimas – mokėk kuo greičiau suktis, nešvaistyk laiko pamąstymams, tam nėra laiko, laikas – pinigai. Lėčiau mąstantis žmogus jau pasmerkiamas kaip kvailelis, visi nekantrūs, sparta svarbiau už viską, o kalbant apie valgymą turbūt mažai kas blogiau nei paskubomis, nepagalvojant griebiamas maistas. Malonumo dar mažiau nei naudos – prarijai ir baigta. Dienoraštis gi (net ir pusė puslapėlio parašyta) leidžia šiek tiek atsitokėt ir ne taip automatiškai, autopilotu “lankytis” šaldytuve.
Manau, “paslaptis” slypi ir tame, kad taip tarsi susikuriama ceremonija, nedidelė apeigėlė. Žmogus, žinia, mėgėjas visokių pasikartojančių, dvasinių apeigų, ir tai jam leidžia pasijusti nekasdieniškai, atitraukia nuo buitiškumo. Įsivaizduokite gražų dienoraščio rašymą ir po to dviejų kebabų sukirtimą… Tiesiog širdis neleistų.
- užduoti sau keturis klausimus: ar aš alkanas? Ar noriu tai valgyti? Ar noriu tai valgyti dabar? O gal galėčiau suvalgyti ką nors kitą? Šių punktų savotiškas minusas tas, jog jie gali priversti maniakiškai galvot apie maistą ir savaitę į priekį planuoti valgiaraštį :) Bet apskritai, neleidžiant sau įsismarkauti, galima išpešti nemažai naudos. Prieš kurį laiką pastebėjau, kad užduodama sau panašius klausimus niekada nevalgau to, ko nereikia, ar to, ką prarysi ir po sekundės baigta (saldainiai ar pan.).
