Kalbų kursai neveikia. Taip sako inovatorius Timas Ferriss (apie jį vėliau). Aš tai supratau dar mokykloje. Kalbos kursai neveikia, mokytojas nekaltas, jei jūs neišmokote kalbos, viskas priklauso tik nuo jūsų. Nemalonu, bet tiesa. Užsienio kalbos neišmokysi – jos galima tik išmokti pačiam. Tai, be abejo, galioja daugeliui dalykų, bet kai kuriems dalykams labiau nei kitiems.
Taip buvo mokykloje – mokėmės patys ir sau, sakyčiau, netgi savo (o ne mokyklos) reikmėms – kam reikia išsiversti dainos tekstą, kam suprasti mylimiausio muzikanto interviu, o kam – negražiai atsikirsti akiplėšai užsieniečiui tokiam ir tokiam chat’e.
Ir nė vienas, kas nesimokė pats ir sau, užsienio kalbos dorai neišmoko. Tai kartojosi universitete – kas atėjo mokantis kalbą ir kasdien dirbantis su ja užklasinėje veikloje, tas lengvai įveikdavo užduotis, o kas tik ruošė namų darbus, tam sunkiai sekėsi pagauti esmę – nepriklausomai nuo puikaus dėstytojo pasiruošimo.
O naujų kalbų mokytis aš mėgstu. Žinia, tai nepamainomi įgūdžiai, turintys gausybę privalumų, tačiau įgūdžių būna visokių – ir mašinas remontuoti, ir megztinius siūti, tik ne visus juos įgyjame, nes lengviau pasakyti, jog kažkas yra naudinga, o sunkiau iš tiesų to imtis (tuo labiau, jei neįdomu) ir ilgai bei kantriai mokytis.
Mano atveju nugali paprasčiausias, visiškai neracionalus (nes kai kurių kalbų mokytis tarsi ir nepraktiška, ne šimtai milijonų joms kalba), staiga užeinantis didžiulis ir įkyrus troškimas išmokti kalbą – taip nutinka apytiksliai kartą per metus ir tęsiasi tiek pat.
Brangokai kainuotų kursai. Tačiau tai ne didžiausia jų blogybė ar, tiksliau, abejotinas vertingumas. Aptarsiu minėtojo Timo Ferrisso straipsnyje nurodytas priežastis ir pakomentuosiu, remdamasi savo jau netgi ilgamete (na, sąlyginai) patirtimi (nors autorius ir pats pateikia savo komentarus). Nors jis rašo konkrečiai apie kalbų kursus, tačiau į šiuos punktus galia pažvelgti ir iš mokymosi „namie“, pačiam perspektyvos.
Pirma, į dėstytojus žiūrima kaip į gelbėtojus, kai, tuo tarpu, mokymosi medžiaga yra viską lemiantis veiksnys.
Galbūt viena iš priežasčių buvo ta, kad mokykloje iš kokių 5 užsienio kalbos mokytojų teko pažinti tik vieną kitą, nusipelnančią pagarbos kaip specialistę. Kai visko išmoksti pats vienas arba su draugais (ir taip, turiu galvoje taisyklingą kalbą, o ne vien šnekamąją, kurios prisigaudo kiekvienas iš TV), galiausiai imi kur kas mažiau vertinti mokytoją-dėstytoją kaip veiksnį, galintį padėti įsisavinti kalbą.
Galų gale, kai mokaisi pats (o ne prievarta – tuomet mažai galvoji, imi, kas duodama, ir iš paskutiniųjų stengiesi prisiversti), pamatai, kad mokytojo siūloma medžiaga tau netinka. Gramatikos taisyklių lavina? Pradeda mokyti ne nuo to galo? Kiekvieno vizija skirtinga – geriausia, kai turi galimybę pats rinktis, nuo ko pradėti, ir ką daryti, nes kaldamas nuobodžias netaisyklingų veiksmažodžių galūnes ne tik išvis nesupranti, kad mokaisi kalbos (pradeda priminti kokias mechanikos taisykles), bet ir nebenori tęsti – išleiskite kas nors iš čia!!
Antra, kursas (klasė) į priekį eina tokiu greičiu, kokiu stumiasi prasčiausias jo mokinys.
Šventa teisybė. Kiek kartų nuobodžiavote paskaitose, seminaruose ar pamokose, nes dėl daugumos kolegų nesumanumo ar tingumo mokytojas/dėstytojas tiesiog neturi su kuo diskutuoti jums jau suprantamomis temomis. Kiekvienas mokosi savo greičiu, o užduočių individualizavimas yra nepaprastai svarbu – mokydamasis pats vienas gali kad ir per savaitę ar dvi pramokti kalbos pradmenis, kitas gi nė iš tolo tiek nesuspės (ypač jei jam trūksta motyvacijos ar laiko), jis stabdys visą mokymosi procesą. Arba jūs norėsite mokytis su užsieniečiu pašnekovu aptarti savo jausmus muzikai ir kinui, o vadovėlis ir mokytojas primygtinai reikalaus, kad išmoktumėte dialogą apie kelionę į traukių stotį. Ar jums to reikia? Juk jūs – ne bandos dalis, kodėl turite priklausyti nuo kitų?
Trečia, pokalbio įgūdžių galima išmokti, bet ne išmokyti.
Man kalba – tai žaidimas. Tai kaip dėlionė – išmoksi pagrindinius aspektus ir dėlioji sakinius, istorijas, bandai naująja kalba nevikriai juokauti su pašnekovu, regzti mielas nesąmones – tai malonumas. Kas gi, tuo tarpu, vyksta pamokoje, kursuose? Taisyklės, taisyklės, dialogai su tais, kurie patys dar nieko nemoka (taigi ir jums nepadės, skirtingai nei kad ir internete atrastas bičiulis iš Ispanijos, paaiškinsiąs gimtosios kalbos subtilybes, nuolat girsiąs jūsų spartų tobulėjimą ir mielai bendrausiąs natūralia, šnekamąja tos vietos kalba).
Mokytojas jūsų neišmokys kalbėti, jokiais būdais ir niekada. Jis gali paaiškinti gramatikos taisykles, kurios jums, beje, mažai ką reikš, jei jūs dar nemokėsi kalbėti.
Na, ir galiausiai, ketvirta, mokytojai/dėstytojai dažnai moko tos pusiau negyvosios kalbos, tiesiog vengdami tikrųjų, šnekamosios tos tautos kalbos įpročių.
Kiek teko mokytis – pusė tų kalbos „specialistų“ apskritai nežinojo daugelio posakių, kurie tik truputį nukrypsta nuo pirmosios žodyne nurodytos žodžio reikšmės. Kita pusė atsisakydavo patikėti, jog tokių reikšmių esama. Dar viena pusė per ilgus mokymo metus su stulbinamu atkaklumu atsisakinėjo pristatyti įprastas vieno ar kito žodžio vartojimo formas, užsispyrusiai kartodama tai, ko tos tautos atstovai seniausiai nebesako (nebent knygose).
Eikite ir kalbėkite, jūs darysite marias klaidų, jūs kalbėsite „bendratimis“ (aš eiti namai), jūsų tarimas bus juokingas, bet jūs išmoksite. Skaitykite naujienų portalus ta kalba (pvz., ispanų kalbos galima puikiai pramokti skaitant http://www.elmundo.es, kuriame, beje, bent anksčiau buvo pateikiami ir audio įrašai prie kiekvieno straipsnio – puiki galimybė ir išgirsti, kaip visa tai skamba), jūs atrasite įprastas ir pakankamai paprastas (naujienos – ne filosofiniai traktatai) žodžių konstrukcijas, be to, skaitysite patraukliomis temomis (kalbų tinklalapiuose ar vadovėliuose temos kartais sausos ir menkai tesusijusios su gyvenimu).
Vienu žodžiu, mielieji, mums nereikia tų brangių kursų, nereikia pasikliauti kitais – mokytojais, dėstytojais – pasikliaukime savimi ir, jei tik mus kas nors domina, be abejonės išmoksime viską, tai nekainuoja tiek daug darbo kaip atrodo, svarbiausia šiam dalykui jausti aistrą ir atrasi patrauklių, paprastų mokymosi formų.
Beje, tai puikus tinklaraštis. Štai dar keli straipsniai kalbos tema:
Kaip pramokti (bet ne išmokti) kalbos per 1 val.
Kaip atnaujinti mokyklines kalbos žinias
