Pagerbiamasis žodis lėtumui

Mm, seniai berašiau. Bet daug skaičiau ir komentavau :) Pasvarstau kartais, ar yra prasmė rašyti blogą temomis apie mitybą. Tokių blogų (nekalbant apie tuos, kur su receptais) nepasakytum, kad daug, galbūt jie nekelia susidomėjimo, nes, galų gale, kas nori sukti sau galvą dėl maisto? “Ką noriu, tą valgau, koks skirtumas, ar nėra įdomesnių temų?” Tačiau pagalvojau, kad pirmiausia reikia rašyti apie tai, kas tuo metu domina ir nekvaršinti sau galvos.

Taigi prieš kurį laiką puikiame tinklaraštyje grafomanija.com aptikau labai įdomių Julios Cameron minčių apie rašymą, o kiek pasikapsčius po googlą, atradau tos pačios ponios patarimų, kaip neleisti apsivalgymui slopinti mūsų kūrybiškumo, o kaip tik pasitelkti minėtąjį kūrybiškumą atsikratant bjaurių valgymo įpročių (aš tokių įpročių net nepavadinčiau guilty pleasure, nes menkas tatai malonumas).

Visų punktų nekomentuosiu (juos galima rasti antroje nuorodoje), tačiau du iš jų man pasirodė patys įdomiausi:

- rašyti dienoraštį ir prieš kiekvieną valgymą užfiksuoti, kaip jautiesi, kad pamatytum, kas slypi už tavo valgymo įpročių. Matyt, turimas galvoje “emocinis” valgymas norint nusiraminti. Be abejo, ne kiekvienas mėgsta rašyt dienoraštį (nors negali žinot, retas gi apie tai pasipasakos), tokie užrašai, mano manymu – savotiška terapija nuo skubėjimo.

Nebegali tiesiog pribėgti prie šaldytuvo, griebti pirmą pasitaikusį skanėstą ir sėst prie kompo pažiūrėt, ką rašo delfis. Turi skirti kažkiek laiko apgalvoti savo veiksmams. Kaip Vytautas V. Landsbergis (berods; bet žinau, kad ir Donskis kažką yra rašęs apie lėtą gyvenimo tempą kaip siekiamybę) sakė, per daug vertinamas skubėjimas – mokėk kuo greičiau suktis, nešvaistyk laiko pamąstymams, tam nėra laiko, laikas – pinigai. Lėčiau mąstantis žmogus jau pasmerkiamas kaip kvailelis, visi nekantrūs, sparta svarbiau už viską, o kalbant apie valgymą turbūt mažai kas blogiau nei paskubomis, nepagalvojant griebiamas maistas. Malonumo dar mažiau nei naudos – prarijai ir baigta. Dienoraštis gi (net ir pusė puslapėlio parašyta) leidžia šiek tiek atsitokėt ir ne taip automatiškai, autopilotu “lankytis” šaldytuve.

Manau, “paslaptis” slypi ir tame, kad taip tarsi susikuriama ceremonija, nedidelė apeigėlė. Žmogus, žinia, mėgėjas visokių pasikartojančių, dvasinių apeigų, ir tai jam leidžia pasijusti nekasdieniškai, atitraukia nuo buitiškumo. Įsivaizduokite gražų dienoraščio rašymą ir po to dviejų kebabų sukirtimą… Tiesiog širdis neleistų.

- užduoti sau keturis klausimus: ar aš alkanas? Ar noriu tai valgyti? Ar noriu tai valgyti dabar? O gal galėčiau suvalgyti ką nors kitą? Šių punktų savotiškas minusas tas, jog jie gali priversti maniakiškai galvot apie maistą ir savaitę į priekį planuoti valgiaraštį :) Bet apskritai, neleidžiant sau įsismarkauti, galima išpešti nemažai naudos. Prieš kurį laiką pastebėjau, kad užduodama sau panašius klausimus niekada nevalgau to, ko nereikia, ar to, ką prarysi ir po sekundės baigta (saldainiai ar pan.).

Palikti komentarą

Taip, mes turim planą arba Gal verta imtis propagandos

Abstrakčių idėjų turi kiekvienas, tačiau daugelis jų lieka neįgyvendintos, nesuteikus joms konkretesnės formos. Tuo ypač pagarsėjusios diskusijos apie politiką – visi žino ir noriai dalijasi žiniomis, kad valdžiai reikia ir protingai įstatymus leisti, ir žmones išklausyti, ir t.t., tačiau recepto, kaip tai padaryti, nepasiūlo.

Ir dabar apdaužyto Seimo ir sveiką kailį išnešusios Vyriausybės atžvilgiu lekia kaltinimai, kad ši nepakankamai bendraujanti su tauta, todėl pastaroji nebesuprantanti, ką Vyriausybė išdarinėja, todėl ir kelia triukšmą. Ir teisybė – nieks normaliai, atrodo, nesupranta tų Vyriausybės uždavinių – nu ok, tikslas, matyt, yra taupymas, ruošimasis sunkiems metams. O vat smulkiau – kodėl imamasi vienokių ar kitokių veiksmų – ir nepaaiškinama.

Tai kaipgi Kubiliui su ta tauta kalbėti? Kol kas jųjų sprendimai baisumo skalėje svyruoja nuo vidutiniškai miglotų, bet keliančių nerimą iki sukrečiančių ir sveiku protu nesuvokiamų (jei jau net tokie konservatorių rėmėjai kaip IceBlue kraipo galvą ir nebesupranta, kas dedasi). Žinoma, tiek tiek perdedu, bet iš žmonių reakcijos to nepasakytum.

Nepriklausomai nuo to, ar palaikome šią Vyriausybę ir ar už ją balsavome, turbūt daugelis visgi nori, kad jai pasisektų ir būtų gaila, jei tikrai būtini sprendimai liktų nušvilpti vien dėl prastos komunikacijos.

Taigi, pirma, ko nedaryti: televizijoje ir visur nesiraukyti ir nepurkštauti. Nors pažįstu ir tokių, kurie mėgsta Kubilių kaip žmogų, neretai jis atrodo gana arogantiškas ir nenorintis bei “neprivaląs” aiškinti savo sprendimų, vos ne įžeistas jūsų noro kažką išsiaiškinti, tarsi jo sprendimais abejoti galėtų tik labai keistas žmogus.

Jeigu jau dirbate su tokia programa, tikėkite ja. Ir įtikinkite mus (galų gale, semkitės patirties iš ES agitacijų – va tie tai moka su propaganda dirbt). Žmonės gi nori, kad jiems paagituotų, dauguma vienu metu sugeba būti ir visiškais lengvatikiais, ir viskuo nusivylusiais bei niekuo nebetikinčiais skeptikais. Bet jie nori patikėti, nes taip gyventi lengviau, lyg pagrindas po kojų atsiranda.

Ar gerbiamiems politikams kažkaip tai pasidaro neoru dar ir įtikinėti, pareklamuoti savo idėjas vos tik baigėsi rinkimai? Labai trumparegiškas požiūris. Ir arogantiškas, kaip minėjau.

Mano manymu, su šita programa nueita šiek tiek ne tuo keliu ta prasme, kad jos pristatymas maždaug toks: “programa bloga, bet nieko nepadarysi, nes laikai sunkūs ir nieko čia neprigalvosi”. Visiškai niūri gaida, nesinori ir galvot apie tokiu juodus dalykus.

O vat jei būtų kažkas panašaus į “laikai sunkūs, bet nenusiminkime. Mes turime planą (beje, konservų rinkiminė programa kažkokia tokia ir buvo apie plano turėjimą, tik kažkur užsimetė), turime planą ir viską galime” (aliuzija, matyt, į Obamos “yes we can”).

Kodėl, pvz., neišnaudoti tų dykaduonių daininykų, kurie, sprendžiant iš tiesioginių transliacijų iš Seimo (niekad neprašo žodžio), nieko ten neveikia. Išsiųskim juos į rajonus, tegu bendrauja su savo muzikos gerbėjais, tik ne apie muziką, o agituoja, naudojasi savo komunikabilumu, populiarumu (juk kažkas turėjo už juos balsuoti, ne marsiečiai juos išrinko) ir taip išsikalbėję, išsipasakoję ir išsidiskutavę (na, kai kurie ten neatrodo tokio jau aštraus proto, bet daininykams mintinai tekstus mokytis ne naujiena, gali ir iškalt ką nors prieš susitikimą :)) tikrai ir išvengtų riaušių, ir apšviestų žmones.

Arba steigti tinklalapį, kur ne tik kokie nors Vyriausybės atsakingi darbuotojai, tokie kaip, na, nežinau, ministrų pavaduotojai, papunkčiui aiškintų, ką ten Vyriausybė daro, kodėl tos bėdos atsitiko, kodėl reikia daryt vienaip, o ne kitaip, ir kas iš to bus. Aišku, žmonės pagal seną gerą webdunulišką paprotį galėtų komentuoti, klausinėti, diskutuoti. Bet reik aktyviai. Ne dėl akių, ne formaliai tai daryti atgalia ranka, o reklamuojant, padarant padorų šiuolaikinį dizainą, galų gale pavadinant tai Vyriausybės blogu.

Kubilius gi jau seniai turi blogą. Tik nežinia, ar jis populiarus – aš jo reklamos niekur nemačiau.

Sunkus tas darbas – politika, reikia pailsėti. O gal jūs turite idėjų, kaip tiesti tiltus tarp valdžios ir žmonių?

Palikti komentarą

Pavyzdys. Gražu baisingai

Štai jums pavyzdys, kaip už niekingą 1 Lt šen ir ten galima prisipirkti (ir, žinoma, kūrybingai suderinti) ir puikiausių rankinių, ir spalvingiausių retro suknelyčių bei kitų malonių akiai gėrybių – asmeninės gatvės mados blogas Cherry Boutique. Apsilankiau, supratau, kad viskas gerai, pasaulis dar eina teisinga linkme.

Tada greitai greitai mintyse permečiau akimis spintų turinį ir akimirkai lengviau atsikvėpiau – žaliavos yra, tik pirmyn į gatves (nors, pvz., vertų dėmesio rankinių “Humanose” jau ilgai neteko matyti, kaži, kur jos slepiasi).

Palikti komentarą

Kodėl kalbų kursai nereikalingi arba Kaip pačiam mokytis kalbos

Kalbų kursai neveikia. Taip sako inovatorius Timas Ferriss (apie jį vėliau). Aš tai supratau dar mokykloje. Kalbos kursai neveikia, mokytojas nekaltas, jei jūs neišmokote kalbos, viskas priklauso tik nuo jūsų. Nemalonu, bet tiesa. Užsienio kalbos neišmokysi – jos galima tik išmokti pačiam. Tai, be abejo, galioja daugeliui dalykų, bet kai kuriems dalykams labiau nei kitiems.

Taip buvo mokykloje – mokėmės patys ir sau, sakyčiau, netgi savo (o ne mokyklos) reikmėms – kam reikia išsiversti dainos tekstą, kam suprasti mylimiausio muzikanto interviu, o kam – negražiai atsikirsti akiplėšai užsieniečiui tokiam ir tokiam chat’e.

Ir nė vienas, kas nesimokė pats ir sau, užsienio kalbos dorai neišmoko. Tai kartojosi universitete – kas atėjo mokantis kalbą ir kasdien dirbantis su ja užklasinėje veikloje, tas lengvai įveikdavo užduotis, o kas tik ruošė namų darbus, tam sunkiai sekėsi pagauti esmę – nepriklausomai nuo puikaus dėstytojo pasiruošimo.

O naujų kalbų mokytis aš mėgstu. Žinia, tai nepamainomi įgūdžiai, turintys gausybę privalumų, tačiau įgūdžių būna visokių – ir mašinas remontuoti, ir megztinius siūti, tik ne visus juos įgyjame, nes lengviau pasakyti, jog kažkas yra naudinga, o sunkiau iš tiesų to imtis (tuo labiau, jei neįdomu) ir ilgai bei kantriai mokytis.

Mano atveju nugali paprasčiausias, visiškai neracionalus (nes kai kurių kalbų mokytis tarsi ir nepraktiška, ne šimtai milijonų joms kalba), staiga užeinantis didžiulis ir įkyrus troškimas išmokti kalbą – taip nutinka apytiksliai kartą per metus ir tęsiasi tiek pat.

Brangokai kainuotų kursai. Tačiau tai ne didžiausia jų blogybė ar, tiksliau, abejotinas vertingumas. Aptarsiu minėtojo Timo Ferrisso straipsnyje nurodytas priežastis ir pakomentuosiu, remdamasi savo jau netgi ilgamete (na, sąlyginai) patirtimi (nors autorius ir pats pateikia savo komentarus). Nors jis rašo konkrečiai apie kalbų kursus, tačiau į šiuos punktus galia pažvelgti ir iš mokymosi „namie“, pačiam perspektyvos.

Pirma, į dėstytojus žiūrima kaip į gelbėtojus, kai, tuo tarpu, mokymosi medžiaga yra viską lemiantis veiksnys.

Galbūt viena iš priežasčių buvo ta, kad mokykloje iš kokių 5 užsienio kalbos mokytojų teko pažinti tik vieną kitą, nusipelnančią pagarbos kaip specialistę. Kai visko išmoksti pats vienas arba su draugais (ir taip, turiu galvoje taisyklingą kalbą, o ne vien šnekamąją, kurios prisigaudo kiekvienas iš TV), galiausiai imi kur kas mažiau vertinti mokytoją-dėstytoją kaip veiksnį, galintį padėti įsisavinti kalbą.

Galų gale, kai mokaisi pats (o ne prievarta – tuomet mažai galvoji, imi, kas duodama, ir iš paskutiniųjų stengiesi prisiversti), pamatai, kad mokytojo siūloma medžiaga tau netinka. Gramatikos taisyklių lavina? Pradeda mokyti ne nuo to galo? Kiekvieno vizija skirtinga – geriausia, kai turi galimybę pats rinktis, nuo ko pradėti, ir ką daryti, nes kaldamas nuobodžias netaisyklingų veiksmažodžių galūnes ne tik išvis nesupranti, kad mokaisi kalbos (pradeda priminti kokias mechanikos taisykles), bet ir nebenori tęsti – išleiskite kas nors iš čia!!

Antra, kursas (klasė) į priekį eina tokiu greičiu, kokiu stumiasi prasčiausias jo mokinys.

Šventa teisybė. Kiek kartų nuobodžiavote paskaitose, seminaruose ar pamokose, nes dėl daugumos kolegų nesumanumo ar tingumo mokytojas/dėstytojas tiesiog neturi su kuo diskutuoti jums jau suprantamomis temomis. Kiekvienas mokosi savo greičiu, o užduočių individualizavimas yra nepaprastai svarbu – mokydamasis pats vienas gali kad ir per savaitę ar dvi pramokti kalbos pradmenis, kitas gi nė iš tolo tiek nesuspės (ypač jei jam trūksta motyvacijos ar laiko), jis stabdys visą mokymosi procesą. Arba jūs norėsite mokytis su užsieniečiu pašnekovu aptarti savo jausmus muzikai ir kinui, o vadovėlis ir mokytojas primygtinai reikalaus, kad išmoktumėte dialogą apie kelionę į traukių stotį. Ar jums to reikia? Juk jūs – ne bandos dalis, kodėl turite priklausyti nuo kitų?

Trečia, pokalbio įgūdžių galima išmokti, bet ne išmokyti.

Man kalba – tai žaidimas. Tai kaip dėlionė – išmoksi pagrindinius aspektus ir dėlioji sakinius, istorijas, bandai naująja kalba nevikriai juokauti su pašnekovu, regzti mielas nesąmones – tai malonumas. Kas gi, tuo tarpu, vyksta pamokoje, kursuose? Taisyklės, taisyklės, dialogai su tais, kurie patys dar nieko nemoka (taigi ir jums nepadės, skirtingai nei kad ir internete atrastas bičiulis iš Ispanijos, paaiškinsiąs gimtosios kalbos subtilybes, nuolat girsiąs jūsų spartų tobulėjimą ir mielai bendrausiąs natūralia, šnekamąja tos vietos kalba).

Mokytojas jūsų neišmokys kalbėti, jokiais būdais ir niekada. Jis gali paaiškinti gramatikos taisykles, kurios jums, beje, mažai ką reikš, jei jūs dar nemokėsi kalbėti.

Na, ir galiausiai, ketvirta, mokytojai/dėstytojai dažnai moko tos pusiau negyvosios kalbos, tiesiog vengdami tikrųjų, šnekamosios tos tautos kalbos įpročių.

Kiek teko mokytis – pusė tų kalbos „specialistų“ apskritai nežinojo daugelio posakių, kurie tik truputį nukrypsta nuo pirmosios žodyne nurodytos žodžio reikšmės. Kita pusė atsisakydavo patikėti, jog tokių reikšmių esama. Dar viena pusė per ilgus mokymo metus su stulbinamu atkaklumu atsisakinėjo pristatyti įprastas vieno ar kito žodžio vartojimo formas, užsispyrusiai kartodama tai, ko tos tautos atstovai seniausiai nebesako (nebent knygose).

Eikite ir kalbėkite, jūs darysite marias klaidų, jūs kalbėsite „bendratimis“ (aš eiti namai), jūsų tarimas bus juokingas, bet jūs išmoksite. Skaitykite naujienų portalus ta kalba (pvz., ispanų kalbos galima puikiai pramokti skaitant http://www.elmundo.es, kuriame, beje, bent anksčiau buvo pateikiami ir audio įrašai prie kiekvieno straipsnio – puiki galimybė ir išgirsti, kaip visa tai skamba), jūs atrasite įprastas ir pakankamai paprastas (naujienos – ne filosofiniai traktatai) žodžių konstrukcijas, be to, skaitysite patraukliomis temomis (kalbų tinklalapiuose ar vadovėliuose temos kartais sausos ir menkai tesusijusios su gyvenimu).

Vienu žodžiu, mielieji, mums nereikia tų brangių kursų, nereikia pasikliauti kitais – mokytojais, dėstytojais – pasikliaukime savimi ir, jei tik mus kas nors domina, be abejonės išmoksime viską, tai nekainuoja tiek daug darbo kaip atrodo, svarbiausia šiam dalykui jausti aistrą ir atrasi patrauklių, paprastų mokymosi formų.

Beje, tai puikus tinklaraštis. Štai dar keli straipsniai kalbos tema:

Kaip pramokti (bet ne išmokti) kalbos per 1 val.
Kaip atnaujinti mokyklines kalbos žinias

Komentarai (2)

O dabar iš visiškai mėgėjiškų pozicijų: kodėl Linux?

Kokį šimtą, o gal tūkstantį kartų teko skaityti, kodėl Linux geriau už Windows, o Windows geriau už Linux. Apie tai rašė ir nežinau.lt, ir Karolis Pocius, ir neretai gan teisingai Linux daržas būdavo gausiai apmėtomas akmenim dėl netinkamumo paprastam vartotojui, bet štai mes, pvz., negalime atsidžiaugti savais linuxais (Ubuntu arba šūdbuntu, kaip kai kas sako :D).

Plačioje visuomenėje vyrauja gilus ir nepalaužiamas įsitikinimas, kad Linux tinka tik geekams ir kitiems keistiems padarams, kurie apie kompus žino daugiau nei mechanikas apie mašinas ar biurokratas apie beprasmį laiko stūmimą. Mes tai kategorijai žmonių nepriklausome (nors norėtume) ir vis dėlto renkamės Linux. Kodėl:

  • Atsibodo XP su nuolatiniu neišjungiamu prie laikrodžio pūpsančiu priminimu apie tai, kad jūsų Windows kopija nelegali ar kažką ten panašaus – kiek galima pirataut, galų gale (ypač kai yra alternatyvų), o pirkt Win brangoka (atsimename, beje, tokį nutikimą, kai nupirkęs laptopą su Linux žmogus sakė, kad „ai, čia nupirkau su kažkokiu lievu daiktu (turima galvoje Linux), kad pigu būtų, įrašysim XP namie“ :)).
  • Atsibodo turėt milijoną programėlių (disk clean up, defragementatorius, antispyware programėlės, antivirusinės ir kt.), kurios NEVA turi paspartinti Windows darbą ar apsaugoti, nors iš tikro jos tik leidžia normaliai naudotis kompiuteriu, t. y. taip, kaip jis turėtų veikti ir be visų tų priedų. Nepastebėjome, kad mūsų Linux šitokių dalykų reikalautų.
  • Jau minėtas didžiulis pliusas dėl virusų nebuvimo (ar beveik nebuvimo) – nors mums ir su XP virusų prisigaudyt neteko, bet pažįstame ne vieną žmogų, kurio elektroninis draugas amžiais apsikrėtęs trojanais ir kuo tik nori, nors jie tarsi ir nieko įtartino su kompais nedaro. Be abejo, jei visi staiga imtų masiškai naudotis gerbiamais Linux, atsirastų ir tų virusų, šito neneigiam, ginkdie..
  • Atsibodo ta pati Win pobaisė išvaizda – na, Vistos ir būsimų Win 7 dizainas neprastas, spėjame, kad daugeliui vartotojų jau vien tas saldainiukas akims yra pakankamas pagrindas mest lauk XP, nors Vista ir būtų nuolatinis galvaskausmis. Linux gi, žinia, gali pasigirt platesniu išvaizdos pasirinkimu.

Viens didesnių Linux minusų – žaidimai, tam turim pasilikę ir XP (gal ji nesupyks labai, kad taip negražiai apkalbėjom, ir neatsisakys veikt :)), na, ir dar vienas dalykas – reikia turėt draugą, kuris, išdygus kokiai bėdai, galės padėt ar pakonsultuot ar netgi ir padės įdiegti, nes vienam pačiam pradedančiajam linuxistui kartais gali būti ir liūdnoka, nors tikrai ne per dažnai, nes, kaip minėjome, ypatingo kompiuterinio išprusimo neturim, o naudojamės ir galvos neskauda…

Beje, reikia pasakyti, kad apskritai eilinio vartotojo (tokio kaip mes) poreikius XP iš esmės patenkina (nors, kaip daugelis sako, įdiegus per naktį kokį Ubuntu vietoj XP, mažai kas pastebėtų skirtumą, teko girdėt apie žmogų, kuri išvis nežinojo, kad pas jį Linux ir naudojosi taip vat nieko sau nemąstydamas, laikydamas juos Windows’ais), labai keikti neverta, bet apie alternatyvas pagalvoti – kodėl gi ne.

(Pastebėjome, kad neretai nukrypstame nuo pradinio tinklaraščio “formato”, bet nieko, pavadinsime tai savęs ieškojimu.)

Komentarai (4)

Nuoroda į mitybos jogą

Balsas.lt indėjo šiek tiek juokingą, bet šiaip puikų, tokį netgi raminantį :) straipsnį apie tai, kaip valgyt, kad pasiektume nirvaną. Jeigu laikysimės šių patarimų, mažų mažiausiai neturėsime laiko prisikimšt, nes visąlaik klausysimės vidinio balso (o jis, žinia, kartais tyliai kalba pašnibždom), o gal net ir pasieksim kitą lygmenį.

Juokingiausias sakinys: “Pajutę norą nuryti maistą, darykite tai lėtai, pajuskite, kas vyksta jūsų kūne tą momentą.” :D Pabandysime – gal kaip nors neužspringsime iš juoko. O ką – reik išbandyt, čia panašiai kaip su patarimais “pasimaivykite prieš veidrodį, vaipykitės ir juokitės, kol pralinksmėsite” – neįtikėtina, bet veikia akimirksniu – mes dažniausiai imame žvengti iš savo paties durnos padėties, bet tikslas juk ir pasiektas.

Tiek šįvakar iš saviugdos ir psichoterapijos namų sąlygomis – skubame skalauti galvos ramunėlių nuoviru – jeigu senolių išmintis sako, kad taip galima pašviesint netamsius plaukus, reik tikėt.

Palikti komentarą

Studijų reformos turi būti galvose

Studijuojant universitete neišvengiamai į radarą patenka kalbos ir apie studijų reformą (tiksliau, apie tą jos pusę, kur reiks krapštyt daug litų ir viską atiduot, jei nori diplomo), bet mums taip begalvojant pasirodė, jog iš tikro problemą reikia spręsti ne “iš viršaus”, o iš “apačios”, t.y. ne leidžiant kažkokius įstatymus (na, nebent anie būtų labai jau geri), o keičiant nusistatymus savo pačių makaulėse.

Panašiai kaip valdininkų virtimą griozdiška biurokratija galima būtų išspręst, jei Birutė, užuot gėrus kavutę ir tvarkius žemės reikalus sūnėnui, bent sekundei pagalvotų, kad ji ne Dievas ir už durų laukiantys interesantai – tai ne kokios įkyrios musės, kurias reik kuo greičiau nuvyt.

Tai štai, apie studijų reformą. Taip išeina, kad studijos blogos, nes jose trūksta kokybės – per daug studentų, per maži atlyginimai dėstytojams. Ane? Kol kas lyg ir taip.

O mums atrodo, kad ne studentų per daug, o kaip tik per mažai yra motyvuotų, bent kiek besidominčių savo mokymosi dalyku ir, beje, pasižyminčių normaliu bendruoju išsilavinimu (nes kai jo nėr, tai sunku tikėtis motyvacijos)

Ir ne dėstytojai per mažai gauna, o yra per daug nekvalifikuotų, ant savo darbo giliai padėjusių, universitete nuobodžiaujančių ir dėstančių gal tik dėl daktaro laipsnio (kam jis jiems?) “dėstytojų”.

Kai susiduria šios dvi grupės, motyvuoti studentai ir talentingi taipgi darbštūs dėstytojai kaži kur pranyksta, o išlieka minia, marios tiesiog nereikalingo, visus gramzdinančio balasto.

Papasakosiu keletą istorijų. Dėstytojas žiovauja pats pakvietęs studentą atsakinėt. Dėstytojas visaip išsisukinėja nuo seminaro ir be galo džiaugiasi, kai jo nebūna. Dėstytojas šaiposi iš studento “marijėmpolietiškos” tarties ir varto akis, jei tik išgirsta tylesnį, ne tokį drąsų balsą. Autorių teisių dėstytojas, studentui jį supažindinus su “anticopyright” požiūriu, išpučia akis ir visu kuo rodo, kad ne tik nėr gyvenime girdėjęs apie tokius dyvus, bet pasirūpina, kad studentas pasijustų kuo durnesniu ir neteisesniu, ko jis čia prisigalvojęs.  Dėstytojo žinios mokyklinės ir dar kiek vikipedija pamoko. Dėstytojas pasikėlęs, piktas ir pagiežingas, nes, kol dar jaunas, skuba atsigriebt už paties patirtas nuoskaudas bestudijuojant. Ir dar daugybė, daugybė istorijų (kitos ir blogesnės, bet šiuo momentu tingim viskas prisimint), iš kurių matosi, kokia gausybė dėstytojų išvis nekenčia ne tik savo darbo, bet ir studentų arba gal greičiau yra tiek abejingas, kad neišgali net ir nekęst.

Ne ką geriau ir studentai, kur kiekvienoj paskaitoj spokso stikliniu nieko nematančiu žvilgsniu ir sugeba įvertint ne griežtesnį, bet profesionalų, šimtą metų šį darbą išdirbusį (nes tai jo gyvenimo aistra, o ne iš kažkokio reikalo, ir jis neturi “daug svarbesnio” darbo kažkur kitur – beje, nepamirškim studentams ir priminti, kad nėr čia laiko pas juos lakstyt, dirbt gi reikia) dėstytoją, kuris, aišku, nepratęs prie “nu paleeeeiskit, dėstytojau” sistemos, senamadiškesnis gal, bent bent pagarbos vertas už žinias ir ryškią asmenybę.

Taigi vat kaip yr, bičiuliai mieli. Nebus nieko iš šitų reformų, kol studentai nepradės jaust atgalinio ryšio iš dėstytojų (pvz., mes geruosius dėstytojus visada prisimename netgi kažkaip pernelyg ryškiai, matyt, dėl to kontrasto su prastaisiais), kol patys nepasijus labiau motyvuoti, kol neplės savo akiračio (paklauskit, ar daug studentai skaito arba, pvz., ar daug tiksliųjų mokslų studentų žino, kas rašoma LR Konstitucijoje) o dėstytojai neprisimins, kad nuo jų ir jų požiūrio (pagarbaus ir nuoširdaus) labai didele dalim priklauso, ar daug gero iš savosios alma matter studentai išsineš.

Komentarai (8)

Motown, žaidimai ir kitoks laikaleidis

Štai taip ir nuplaukia bloginimas, sesija ir visi kiti mirtinai svarbūs dalykai, kurie, matyt, niekaip neprilygsta svarba

  • naujo Simsų expansiono žaidimui (šįkart Apartment Life – turbūt ne pats naujausias, bet naujovių užtenka)
  • trečio iš eilės IT Crowd sezono žiūrėjimui (galintis sėkmingai ištraukti iš depresijos visus, jau peržiūrėjusius visus South Park ir Draugų sezonus ir dar geriausias serijas po kelis kartus, ir nebežinančius, kur dėtis, iš gerų dalykų bado)

Malonios priklausomybės, you’ll be the death of me.

Beje, kadangi mėgstame naktimis prieš miegą pasiklausyt BBC World (gerai užliūliuoja ramus vienodas balsas), tai teko nugirst, kad šiemet Motown muzikai sukanka 50 metų – šiaip nesiklausom tokio stiliaus ir ne kažką išmanom, bet kiek nugirdom – graži ir lengva muzikėlė, tokia kaip čiurlenantis upelis ar koks aksominis drabužėlis. Čia galima rast sukakčiai skirtą tinklalapį ir patiems atrast, kas per čiurlenimas.

Palikti komentarą

Skanūs blyneliai + Kaip ten tas neapsivalgymas vyksta…

Perskaitę tragikomišką dviejų Ūkanotojo Albiono damų išpažintis, kaip joms sekasi vykdyt vieną iš Naujųjų metų rezoliucijų ir mest pagaliau tuos riebalus, pagalvojome, kodėl gi žmonėms taip sunku neapsiryti arba, jei gražiau pasakysim, neapsivalgyti. Skaitant minėtąjį straipsnį galima kvatotis ir žavėtis moterų humoro jausmu, bet kartu ir antakis kilsteli iš nuostabos, kas gi čia per bėdos su tuo saiko trūkumu. Todėl sudarėme sąrašiuką priemonių, kurios, mūsų kukliu įsitikinimu, galėtų padėti nepersivalgyti, nevalgyti ko nereikia ir po to neliūdėti (o kas gi geriau paguodžia nei plytelė šokolado, ar ne? Ne!)

Pirma, būtina suvokti, kad mums nereikia, visiškai nebūtina ir nereikalinga per pietus suvalgyt du “antrus”, o vakare – visą pelėsinio sūrio gabalą. Organizmas neišalksta, jis nenori. Jam nereikia, jis juk sėdi prie kompo, ne griovus kasa. Tai labai svarbu, kitaip neveiks antras punktas. Bet apie jį vėliau. Žmogus pamiršta, kad valgo ne todėl, jog skanu, ne todėl, kad pilnas šaldytuvas, ne todėl, kad nuolaida ir būtinai reikia ja pasinaudoti (t.y. prisipirkti gerokai daugiau nei planuota) – žmogus valgo, kad išgyventų ir būtų sveikas! Taigi pirmiausia reikia įsikirst į galvą labai aštriu kirtikliu, kad viso to maisto žmogui nereikia.

Antra, valgyti tik tuomet, kai esi alkanas ir niekada daugiau. Tai susiję su pirmu punktu dėl to, kad daug valgyti pratęs žmogus (tiksliau, jo organizmas), šiek tiek pristabdęs nustebs, kaip čia taip praleisti treti pavakariai, kur tie nepertraukiami užkandžiavimai ir ims įnirtingai siųst signalus, kad duokit ką nors greičiau. Todėl pirma išsiugdome retesnį (t.y. ne kas valandą, bet, be abejo, ne mažiau kaip kokius 4-5 kartus per dieną) ir ne tokį gausų valgymą, o tada jau atsigaus ir normalus alkio pojūtis, ateisiantis tik tada, kai jau iš tikro trūksta kuro. Beje, teko skaityti apie kažkokį dietologą, kuris tvirtina, jog galima valgyt viską – ir čipsus, ir ką nori, jei tik valgai, kai išalksti (taip pat ir tik tiek, kiek reikia numalšinsi alkiui) ir tik tada – ne draugų kompanijoje, ne iš nuobodulio, ne be priežasties, o iš alkio.

Trečia, nenuobodžiauti. Kaip jūs manote, kodėl dažniausiai persivalgoma prie TV? Mums atrodo, tai todėl, kad TV iš tikro yra pakankamai neįdomus daiktas, kurį žiūrint natūraliai norisi kažkaip paįvairinti. Kadangi kompiuteris yra žymiai įdomesnis dalykas, tai tiesiog negalime paaiškinti, neįsivaizduojame valgymo prie jo priežasčių :D (patys prie kompiuterio nuolat geriame žaliąją arbatą).

Juk visada yra ką veikti, ar ne? Mes kartais to tiesiog nesuvokiame. Pvz., merginoms gera išeitis, užėjus mintims apie užkandžiavimą, gali būti naminės grožio procedūros: manikiūras, pedikiūras, anyone? Juk norėjom pagaliau jį pasidaryti, tik vis laiko nebuvo. Pasidaryti veido kaukę? Išsimaudyti po dušu, išsitept kūną įvairiais drėkinamaisiais kremais, sviestais ir kt.? Antakių pešiojimas, nagų lakavimas, plaukų skalavimas ramunėlių nuovirais (dar labiau šviesina netamsius plaukus), mankštos darymas ir t.t., ir pan.

Pastebėjome, kad taip rodant dėmesį savo kūnui tiesiog nebesinori nesveikai valgyti, nes galvoji, kad tiesiog gaila būtų gadinti tokį gražų kūrinį (tada einame prie žaliosios arbatos pasidaryt, pvz., avižinių dribsnių košės ir jaučiamės panašiai patenkinti kaip žalieji, išsaugoję dar vieną mišką).

Beje, tęsiant sveikos mitybos temą, šiandien tęsėme, ką pradėję – toliau keitėme savo valgymo įpročius. Kol kas padarėme vieną išvadą: tai nėra sunku! Visa ko esmė: nebadauti ir valgyti tik skanų, patinkantį maistą (o tokio gausu ir tarp natūralių produktų, kaip žinia), pvz., užkandžiavimui – džiovinti vaisiai (čia geras interviu apie atskirus džiovintus vaisius ir konkrečią jų naudą).

Na, o baigsime šį vakarą labai skanių blynelių su bananais ir avižiniais dribsniais receptu:

Jums reikės (gana dideliam kiekiui):

  • 800 ml natūralaus jogurto
  • 300 ml avižinių dribsnių
  • 400 ml miltų
  • 1 arbatinio šaukštelio sodos
  • 2 kiaušinių
  • 2 šaukštų aliejaus
  • 4 didelių prinokusių bananų
  • aliejaus (kepti)

Kaip:

Sumaišyti dribsnius su jogurtu, palikti dešimčiai minučių išbrinkti. Didesniame inde sumaišyti miltus, sodą, suberti į avižinių dribsnių ir jogurto mišinį. Aliejų išplakti su kiaušiniu, supilti į tešlą, gerai išmaišyti. Sudėti bananus. Į keptuvę įpilti aliejaus, kepti vidutinėje temperatūroje. Receptas paimtas iš vienos receptų knygos apie sveiką maistą iš grūdų (deja, pamiršau pavadinimą). Beje, tik nepadauginkite sodos, mums vieną sykį taip nutiko. O šiaip turi išeiti labai purūs, švelnaus skonio blyneliai (ne tie ploni dideli, o “klasikiniai” žemaičių blynų formos).

Palikti komentarą

Kur mes einame, kai jau visai nėr kur eit

Kai “Skalvijos” kino pasidaro negana, einam į tokią vietą Ozo gatvėje. Kur kurtinamai zuja mašinos ir visada dega raudona (bent 5 minutes. Tai pusei, kuria važiuojam kaip tik mes). Daug kas ją žino, daug kas girdėję, bet, skirtingai nei, panašu, vos ne klestinti “Skalvija”, į Ozo kino centrą niekas neina.

O be reikalo. Ten dėdė nutrintom velvetinėm kelnėm apdalija kiekvieną krūva lankstinukų ir nemokamų leidinių, nusiveda laiptais į mažytę salę ir, surinkęs iš visų po 4 Lt bei apdalijęs saldainiais (mergaitėms kartais duoda vienu daugiau) papasakoja apie filmą, apie režisierių ir palieka sėdėt išplėstom akim, nes taip kasdien nebūna.

Dažniausiai žmonių būna vienas kitas, salėj šaltoka, o juosta kartais patrūkinėja, kartais išblukusi, bet užtat rodo filmus, kur kitur nepamatysi (nebent pats parsisiųsi). Repertuarą galima pamatyti čia.

Keista, kad ši vieta apskritai dar veikia. Ir vis dar siūlo šeštadieniais ateit “cepelinų” (kas nežino, tam tik vėliau topteli, kad čia Led Zeppelin koncertą rodys, o ne valgyt duos).

O dar kai nežinom, kur dėtis, pvz., centre, einame į Vilniaus rotušę ir nemokamai apžiūrime dailės, fotografijos parodas. Šį mėnesį ten Moshes Rosenthalio tapyba, o kažkada seniau būta tarpukario Lietuvos fotografijų, kur vaikštai ir tarp juodai baltų fotografijų ieškai dabartinio Vilniaus ženklų ir stebiesi, kodėl pusė nuotraukų – apie tai vienur, tai kitur išsibarsčiusius irkluotojus.

Komentarai (4)

Senesni Straipsniai »